PJ Harvey

PJ Harvey
Biografija
Pilnas vardas	Polly Jean Harvey
Gimė	1969 m. spalio 9 d.
Kilmė	Bridporte, Dorsete  Anglija
Žanrai	Alternatyvusis rokas, indi rokas, eksperimentinis rokas, folkrokas, pank bliuzas, art rokas, elektronika
Veikla	muzikantė, dainų rašytoja
Instrumentai	vokalas, gitara, klavišiniai, bosinė gitara, autoarfa, citra, saksofonas, smuikas, violončelė, mušamieji, armonikėlė
Aktyvumo metai	1987–dabar
Įrašų kompanija	Island Records
Svetainė	www.pjharvey.net

Polly Jean Harvey (g. 1969 m. spalio 9 d.) yra britų muzikantė ir dainininkė.

Ji išgarsėjo Korskombe, Korseto miestelyje, kai būdama paauglė suformavo grupę (pasivadinusią „PJ Harvey“) kartu su būgnininku Robu Elisu (Rob Ellis) ir bosistu Ianu Oliveriu (Ian Oliver), kurį vėliau pakeitė Styvas Vauganas (Steve Vaughan). Trio savo pirmą albumą „Dry“ išleido 1992-aisiais. Elisas ir Vauganas paliko grupę po antrojo albumo, „Rid Of Me“ (1993 m.), išleidimo, ir nuo tada Harvey tęsė karjerą kaip solo dainininkė.

Harvey 2001-aisiais gavo „Mercury Music“ prizą, septynias BRIT apdovanojimų nominacijas, penkias Grammy nominacijas, o vėliau dar dvi Merkury Music nominacijas. Žurnalas „Rolling Stone“ įvardijo ją kaip geriausią 1992-ųjų naują atlikėją ir geriausia dainininke-dainų rašytoja, o 1995-aisiais išrinko metų atlikėja bei du jos albumai gavo vietą tarp 500 geriausių visų laikų albumų. Taip pat žurnale „Q“ ji gavo pirmą vietą tarp geriausių roko dainininkių moterų 2002-aisias surengtoje skaitytojų apklausoje. Harvey yra sakiusi, kad ji koncertuodama daug labiau mėgaujasi negu rašydama ir įrašinėdama dainas, nes pasirodymas muzikai „suteikia daugiau prasmės“.

Biografija

Ankstyvasis gyvenimas

Harvey gimė Bridporte, Korsete, ir buvo užauginta netoli nuo Beaminsterio. Mūrininko ir skulptorės dukra augo mažoje avių fermoje. . Ankstyvaisiais jos gyvenimo metais tėvai supažindino mergaitę su bliuzu, džiazu ir art roku, kurie, kaip ji sakė žurnalui „Rolling Stone“ 1995-aisiais, vėliau padarė jai didelę įtaką: „Aš užaugau klausydamasi John Lee Hooker, Howlin Wolf, Robert Johnson ir daug Jimi Hendrix bei Captain Beefheart. Taigi aš buvau paveikta šių muzikantų labai jauname amžiuje ir tai visada liko manyje, ir vis ryškėja kai aš darausi vyresnė. Aš manau, kad tokie, kokie mes esame suaugę yra rezultatas to, ką mes žinojome būdami vaikai.“ Vėliau ji daug laiko leido klausydama Soft Cell, Duran Duran ir Spandau Ballet. Paauglystėje ji tapo JAV indie grupių gerbėja, tokių kaip Pixies, Television, Slint ir Patti Smith. Taip pat dažnai ji sėmėsi įkvėpimo iš Rusijos folk muzikos, itališkų Ennio Marrikone garso takelių ir klasikos kompozitorių tokių kaip Arvo Pärt, Samuel Barber ir Henryk Górecki.

Aštuonerius metus ji mokėsi groti saksofonu, ir vėliau prisidėjo grodama juo, gitara ar kaip galinis vokalas jos savo pirmosiose grupėse: Bologna, The Polekats, The Stoned Weaklings ir Automatic Dlamini (John Parish grupė). Septyniolikos ji baigė mokyklą ir pradėjo rašyti asmenines dainas. Harvey sakė, kad kai ji buvo Automatic Dlamini narė, „Aš pradėjau mažiau dainuoti, bet tiesiog buvau laiminga mokydamasi groti gitara. Kai buvau su jais aš daug rašiau, bet pirmosios mano dainos buvo šlamštas. Tuo metu aš klausiausi daug airiškos liaudies muzikos, todėl dainos buvo liaudiškos ir pilnos švilpynių ir panašiai. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol aš jaučiausi pasirengusi atlikti savo dainas prieš kitus žmones“. 1991-ųjų sausį ji subūrė trijų žmonių grupę PJ Harvey, kur pati grojo gitara ir buvo vokalistė, buvęs Automatic Dlamini grupės narys Robas Elisas grojo būgnais, o Ianas Oliveris buvo bosistas (tačiau netrukus Oliveris buvo pakeistas Stvyvu Vauganu). Trijulės debiutinis koncertas, vykęs Sherborne‘s Antelope kėglinėje, buvo labai pragaištingas, kadangi valdytojas paprašė grupės sustoti groti kai beveik visi jo klientai pabėgo iš koncerto vietos. Tuo pačiu metu Harvey gavo stipendiją studijuoti meno kursą Jouvilio Meno Koledže ir pasirinko Central Saints Martins Meno ir Dizaino koledžą Londone, nes nebuvo apsisprendusi dėl savo karjeros ateities.

Ankstyvoji karjera (1987–1993 m.)

Harvey išleido savo debiutinį singlą „Dress“ su nepriklausoma įrašų kompanija „Too Pure“ 1991-ųjų spalį. Apžvalgininkas John Peelas išrinko jį savaitės singlu, kadangi jis žavėjosi „būdu, kuriuo Polly Jean atrodo sugniuždyta savo dainų ir aranžuočių, lyg iš jų būtų iščiulptas oras tiesiogine to žodžio prasme.. žavinga, nors ne visad malonu“. Kitą pavasarį ji išleido taip pat pripažintą singlą, „Sheela Na Gig“, ir savo pirmąją plokštelę „Dry“ 1992-aisiais, albumą, kurį Kurtas Cobainas iškėlė į savo mėgstamiausių visų laikų albumų top 20-uko viršų (pagal knygą „Journals“). Trijulės primityvus, pilnas gitarų hard rokas – sumaišytas iš blizo, punko ir grandžo elementų – greitai gavo susižavėjimo pilnų atsiliepimų ir tapo kultiniu abiejose Atlanto pusėse, o „Rolling Stones“ įvardijo 22 metų amžiaus PJ Harvey geriausia nauja atlikėja moterimi ir geriausia dainų kūrėja.

1992 ji sukurstė aistras, ant britų žurnalo „New Musical Express“ viršelio pasirodžiusi be palaidinės. Harvey greitai panaikino nuomonę, kad ji yra feminizmo šalininkė, kai pasakė „Vox“, kad „Aš negaliu vadinti savęs feministe, nes aš nesuprantu termino. Aš manau, kad aš turėčiau grįžti į praeitį ir išsiaiškinti feminizmo istoriją, kad galėčiau prisijungti, ir aš jaučiu, kad tai visiškai nereikalinga. Aš verčiau tęsiu ir darysiu dalykus taip, kaip aš darydavau juos visada.. Aš galvoju, kad būtų ganėtinai globėjiška vadintis Riot Grrrl jei aš būčiau viena iš jų, bet jos paprasčiausiai taip negalvoja.“ Visai neseniai ji sakė „Bust“: „Aš niekad negalvojau apie feminizmą. Turiu galvoje, tai kertasi su mano mintimis. Aš paprasčiausiai negalvoju apie lyčių terminus kai aš rašau dainas, ir niekad neturėjau problemų būdama moterimi, kurių negalėčiau peržengti. Galbūt aš nesu pakankamai dėkinga visiems dalykams, atsitikusiems prieš mane, žinai.. Bet aš nematau, kad čia būtų sąmoninga būti šio verslo moterimi. Taip paprasčiausiai atrodo kaip laiko švaistymas“. Ji pridūrė: „Aš nesiūlau palaikymo tik tai moterims; aš palaikau žmones, kurie rašo muziką. Čia yra labai daug vyrų “. Tada Harvey pasirašė kontraktą su „Island Records“, kurį išsirinko tarp didelių bendrovių pasiūlymų karo. 1993-aisiais jis išleido albumus, kurie greitai tapo sėkmingi: „Rid Of Me“ (projektuotą Styvo Akbinio iš „Pachyderm Recording Studio“) su originalia grupės sudėtimi; ir, vėliau tais pačiais metais, solinį įrašą „4-Track-Demos“, kuris susidėjo iš aštuonių namie įrašytų 4 demo takelių skirtų „Rid Of Me“, ir šešių anksčiau negirdėtų kūrinių.

Solo karjera (1993–dabar)

Harvey pasirodymas „White Chalk“ turo metu, 2007 m.

Po to, kai 1993 rugpjūtį Elisas ir Vauganas paliko grupę, Harvey pradėjo solo karjerą, išbandydama duetus, su kitais muzikantais. „To Bring You My Love“ (1995), prodiusuotas Flood ir Džono Perišo, sulaukė pasaulinės sėkmės ir, BPI duomenimis, buvo parduotas daugiau nei milijonu kopijų. Daug daugiau bliuzo skambesio turintis įrašas nei jo pirmtakai, parodė kaip Harvey išplatino savo skambesio paletę įtraukdama smuikus, vargonus ir sintezatorius. Tai sukūrė modernaus roko radijo hitą, singlą „Down By The Water“. Albumas sulaukė ryškių kritikų atsiliepimų ir galiausiai „The Village Voice“, „Rolling Stone“, „USA Today“, „People“, „The New York Times“ ir „Los Angeles Times“ išrinko jį Metų albumu. Taip pat „Rolling Stone“ išrinko PJ Harvey metų muzikante. Jos albumas gavo trečia vietą „Spin“ sudarytame 90 geriausių XX a. dešimtojo dešimtmečio albumų sąraše, pasilikęs tik už Nirvanos ir Public Enemy.

Šiuo laiku, Harvey pradėjo eksperimentuoti su savo įvaizdžiu ir jos pasirodymai tapo įmantriais, teatriškais, beveik kabareto šou. Jeigu anksčiau ji pasirodydavo scenoje su paprasčiausiomis blauzdinėmis, megztiniais ilgais kaklais ir „Doc Martens“ batais, dabar ji pradėjo koncertuoti su puošniomis suknelėmis, rožiniais kačių kostiumais, perukais ir blizgančiu, akį rėžiančiu vampyrišku makiažu (taip pat įskaitant ir priklijuojamus nagus ir akių lęšius), ir pradėjo naudoti scenos butaforijas, pvz.: šluotas ir Ziggy Stardust stiliaus žybsinčius mikrofonus. Ji neigė drag, Kabuki teatro pasirodymų įtaką savo naujam įvaizdžiui, savo išvaizdą ji meiliai pavadino „Joan Crowford rugtštyje“ 1996-ųjų „Spin“ interviu, bet pridėjo tai: „tai yra kombinacija buvimo gan elegantišku, juokingu ir pasibjaurėtinu tuo pačiu metu. Ir tai man patinka. Aš manau, kad toks makiažas, ištepliotas aplink, yra didžiausias grožis. Na, turbūt taip pasireiškia mano iškrypęs grožio suvokimas“. Tačiau vėliau ji „Dazed & Confused“ žurnalui sakė: „Tai buvo kaukė. Tai buvo didžiausia kaukė, kurią aš kada nors turėjau. Aš buvau labai pasimetęs žmogus, tuo požiūriu. Ten nebuvo nė trupučio manęs“, ir ji niekad nebekartojo perpildyto teatrališkumo po „To Bring You My Love“ turo. Ji taip pat įdainavo pagrindinę dainą Filipo Ridlėjaus (Philip Ridley) pasakoje suaugusiems, „The Passion Of Darkly Noon“.

Harvey didžiąją dalį savo ketvirtojo albumo parašė per 1996-uosius. 1998-aisiais ji išleido „Is This Desire?“, kuris sulaukė daug tylesnių, tačiau taip pat pozityvių kritikų atsiliepimų. Nepaisant keleto, kuriems nepatiko albumas, Harvey pati įvardijo šį įrašą savo asmeniniu favoritu. Ji gitaras laikinai paliko užnugaryje ir susifokusavo ties kūrimu tamsių nuotaikos kūrinių, pilnų elektronikos, klavišinių, pianino ir bosinių gitarų.

Ji vėl susijungė su savo senu grupės draugu Robu Elisu ir papildomu instrumentininku Miku Harvey (kuris nėra susigiminiavęs su Polly Jean) savo 2000 albumui „Stories From The City, Stories From The Sea“. Parašytas Korsete, Paryžiuje ir Niujorke, albumas buvo išgirtas kritikų ir gavo komercinį pasisekimą, nes buvo parduota daugiau nei milijonas kopijų, o sekančiais metais laimėjo „Mercury Music“ prizą. Įrašas buvo sumaišytas iš nemalonios prabangos, melodingo pop roko garsų kartu su šiurkščia, daužančia, gitarinio punko energija pažįstama iš jos ankstesnių įrašų. Radiohead vokalistas Tomas Jorkė prisidėjo prie trijų albumo dainų: kartu su Polly Jean duetu įdainavo „The Mess We’re In“, ir buvo galiniu vokalu kitose dviejose.

2001-aisiais ji buvo viršuje pagal skaitytojų balsavimą „Q“ žurnalo sudarytame 100 geriausių moterų roko muzikoje sąraše. Jos septintasis albumas, „Uh Huh Her“, buvo išleistas 2004 m. gegužės 31 d. Pirmą kartą nuo „4-Track-Demos“ laikų, Harvey prodiusavo jį viena ir pati grojo visais instrumentais, išskyrus būgnus. Albumas, kuris buvo skurdesnis ir žemesnės kokybės nei jo pirmtakai, sulaukė pozityvių vertinimų iš kritikų ir gerbėjų. Ji sakė „Rolling Stone“: „kai aš dirbau su šiuo įrašu, aš stengiausi nekartoti savęs… aš visą laiką tai bandau: bandau pasistatyti naujus pamatus ir mesti iššūkį sau. Aš darau tai, kad mokyčiausi“.

Džono Perišo (John Parish) ir Harvey gyvas pasirodymas 2009 m. Perišas, kuris Harvey apibūdina kaip „muzikos sielos draugę“, su ja dirba jau virš 20 metų.

2006-ųjų gegužę, Harvey grodama pirmame tais metais JK koncerte, prasitarė, kad jos naujas albumas bus sukurtas beveik vien pianino pagrindu. Vėliau tais pačiais metais ji išleido pirmąjį savo koncerto DVD variantą, „Please Leave Quietly“, režisuotą Marijos Mochnacz, kuri sudėjo jos dainas iš visos karjeros kartu su užkulsių kadrais tarp pasirodymų. 2006-ujų spalio 23-ią ji išleido „The Peel Sessions 1991–2004“. Lapkrity ji pradėjo dirbti su savo aštuntuoju studijiniu albumu, „White Chalk“, kartu su Flood, Džonu Perišu ir Eriku Driu Fieldmanu. Europoje albumas buvo išleistas 2007 m. rugsėjo 24 dieną, o Jungtinėse Valstijose – spalio 2-ąją. Albume jautėsi radikalus skirtumas nuo jos įprastinio stiliaus, kadangi šis įrašas susidėjo beveik vien iš pianino baladžių. Apie šį albumą Harvey sakė: „Kai aš klausausi šio įrašo, aš jaučiuosi tarsi kitoje visatoje, tikrai, ir aš nežinau, ateityje ar praeityje“, – ji sako tyliai besijuokdama. „Įrašas mane verčia sumišti, dėl to, kad aš nesijaučiu dabartyje – bet nesu įsitikinusi ar tai mane nukelia į laikus, prie 100 metų ar 100 metų į ateitį. Tai skamba tikrai keistai.“

Bendradarbiavimas su kitais atlikėjais

Be savo asmeninės veiklos, ji taip pat įrašė aštuonias dainas Džošo Homo albume „The Dessert Sessions (Vol. 9& 10)“ ir pasirodė Niko Keivo „Murder Ballads“ (dainoje „Henry Lee“ ir Bobo Dilano koveryje „Death Is Not The End“), taip pat kartu su Tricky įraše „Angels with Dirty Faces“ (dainoje „Broken Homes“). Ji grojo gitara, bosu ir buvo pritariamuoju vokalu SparkleHorse albume „It‘s A Wonderful Life“ (dainose „Eyepennies“ ir „Piano Fire“). 1996-aisiais ji įrašė albumą „Dance Hall at Louse Point“ su Perišu (savo tikruoju vardu, Polly Jean Harvey). Perišas parašė visą muziką, Harvey dainų žodžius, išskyrus dainą „Is That All There Is?“, kuri buvo parašyta Džerio Leiberio (Jerry Leiber) ir Maiko Stolerio (Mike Stoller) ir 1969-aisiais išgarsino Pegę Lee. Harvey prodiusavo Tifanny Anders „Funny Cry Happy Gift“. Taip pat ji prodiusavo, grojo ir parašė penkias dainas Marianne Faithfull 2004-ųjų albumui „Before The Poison“. Harvey vokalas skambėjo dviejose dainose Marko Lanegano albume „Bubblegum“, išleistame 2004-aisiais. „Dance Hall“ tęsinys buvo pavadintas „A Woman A Man Walked By“ ir išleistas 2009-ųjų kovo 30-ą..

2009-ųjų sausį, naujam Brodvėjaus, Henriko Ibseno prodiusuotam spektakliui „Hedda Gabler“ (režisuotas Iano Riksono) su Mere-Luize Parker, atliekančia pagrindinę rolę, Harvey parašė keletą nepagrindinių dainų. Tačiau dėl prasto pateikimo nebuvo užsiminta apie Harvey indėlį.

Kiti darbai

Be savo geriausiai žinomos muzikinės karjeros, Harvey pasirodė kaip Magdalena, šiuolaikinis veikėjas (sukurtas pagal Mariją Magdaleną), 1998-ųjų Halo Hurtley filme „The Book Of Life“, ir atliko epizodinį Bunny Girl vaidmenį Saros Mails režisuotame trumpame filme „A Bunny Girl‘s Tale“. Taip pat ji yra pripažinta skulptorė, kurios darbai buvo eksponuojami Lamont galerijoje ir Bridporto meno centre.

Asmeninis gyvenimas

Už scenos, Harvey turi reputaciją, ekscentriškumu prilygstančia jos dainoms; pavyzdžiui: Styvas Albinis tvirtino, kad ji, įrašinėdama „Rid Of Me“, nevalgė nieko, tiktais bulves. Harvey apibūdina save kaip „nepaprastai ramų žmogų, nemėgstantį pramogauti ir kalbėtis su žmonėmis“ ir neigia, kad jos dainos yra autobiografinės. 1998-aisias laikraščiui „The Times“ ji sakė: „Yra paplitęs menininko-kankinio įvaizdis. Žmonės vaizduoja mane kaip juodąją magiją praktikuojantį velnią iš pragaro, taigi aš turėčiau būti blaškoma ir tai, ką darau, daryti niūriai. Tai yra krūvos nesąmonių“. Vėliau ji sakė „Spin“: „Kai kurie kritikai priema mano rašymą tokį artimą tikrovei, kad jie klauso „Down By The Water“ ir tiki, kad aš ištikro pagimdžiau dukrą, o po to ją nuskandinau“. 2006-aisiais „Blender“ įtraukė ją į karščiausių moterų roko muzikoje sąrašą, pavadindami ją „bliuzinio roko kerėtoja“. Nesename interviu Harvey pareiškė, kad ji norėtų vėl bendradarbiauti su Tori Amos ir Björk, kaip tada, kai 1994-aisias jos tryse buvo „Q“ žurnalo viršelyje. 2008-ųjų balandį ji buvo svečiu Private Passions, biografinėje muzikos diskusijų laidoje, vestoje Maiklo Berkeley per BBC Radio 3. Per šou, ji išrinko savo mėgstamiausią muziką, įskaitant Arvo Pärt, Ralfo Vaugano Viljamso, Howe Gelb ir Ninos Simone dainas.

Diskografija

Studijiniai albumai Dry (1992 m.) Rid of Me (1993 m.) To Bring You My Love (1995 m.) Is This Desire? (1998 m.) Stories from the City, Stories from the Sea (2000 m.) Uh Huh Her (2004 m.) White Chalk (2007 m.) Let England Shake (2011 m.) The Hope Six Demolition Project (2016 m.) I Inside the Old Year Dying (2023 m.)

Kompiliaciniai albumai 4-Track Demos (1993 m.) The Peel Sessions 1991–2004 (2006 m.) Albumai su Džonu Perišu Dance Hall at Louse Point (1996 m.) A Woman A Man Walked By (2009 m.)

Nuorodos

• Oficialus puslapis
• Myspace puslapis